BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie šį bei tą.

2017-04-19 parašė Matantis nematomą.

O tiksliau, apie ją - tą vienintelę ir nepakartojamą.

Aš galvojau, kad nebegalvosiu, kad neberašysiu.

Aš galvojau, kad nebebus jos mano širdy, nes laikas gydo žaizdas ir užglaisto viską, kas nors kažkiek jautru.

Tačiau eilinį kartą klydau, kaip ir tūkstantį kartų prieš tai.

Eilinį kartą bandžiau apgauti savo likimą nepamiršti jos.

Eilinį kartą, nebe ji, bet prisiminimai apie ją, man kelią šypseną ir gniaužia krūtinę tuo pat metu.

Apie ją, ta velnio neštą, padūkusį, bet tokį neadekvačiai ramų vaiką.

Rodyk draugams

Sekmadienis

2016-05-08 parašė Matantis nematomą.

Šaindieną sapnavau tave. Tu ilgam buvai dingus iš mano gyvenimo. Bet šiandieną atėjai į mano sapnus. Pabudau ir akimirką,kai šalimais išgirdau man kuždant “labas rytas”, pagalvojau, kad tai tu. Bet tas balsas, balsas gerokai švelnesnis už  tavąjį, pabudino mane iš sapnų ir iliuzijų. Kūnu perbėgo šiurpulys ir kažkoks nemalonus poskonis. Akimirką kai kitos lūpos bučiavo mano kaktą,aš visu kūnu ilgėjausi tavęs.

O galvojau, kad tu dingai iš mano gyvenimo. Kad jau susitaikiau sąmonėj ir pasąmonėj. Bet štai aš vėl, atsikėlęs ryte, nebegaliu išmest iš galvos. Tavęs ir mūsų, kuriu net nebuvo.

Atėjęs į darbą (darboholikams ir sekmadieniai darbe), pasiprašau atostogų. Pasiprašęs atostogų, užsisakau lėktuvo bilietą. Pasiilgau tavęs ir noriu numalšinti tą ilgesį. Paberti druskos ant žaizdos ir kartu maloniai papūsti į skaudančią vietą.

Rodyk draugams

Sekmadienis

2015-01-04 parašė Matantis nematomą.

Vos kelis kartus mačiau tą žvilgsnį - žvilgsnį, kuris akimirkai atimdavo žadą.

To pakako, kad vos kelis kartus sustotų gyvenimas.
Gyvenimas, kurį iš naujo išjudintii bus labai sunku.

Rodyk draugams

Ir vėl sekmadienis.

2014-07-20 parašė Matantis nematomą.

-Jeigu nuo manęs priklausytų dalykai,viskas būtų visai kitaip.

Kaskart matau ją vis kitaip laimingą.
Tiek gyvai, tiek per skype video,tiek klausydamas vien jos balso arba skaitydamas žodžius.

Kaskart mano džiaugsmas dėl jos džiaugsmo susimaiši su pavydo kartėliu. Nes jos džiaugsme nėra manęs. O aš maniausi išaugęs iš tų vaikiškų dramų. Bet užtenka akimirkos žvelgiant į jos gilias akis ir seniai paskandinti jausmai grįžta su kaupu.

Nė viena prieš ją ir nė viena po jos nesugebėjo manęs taip išvesti iš proto.
Švelniai bet kartu be galo ilgėsingai.

Ne viena dar nebuvo verta būti taip mylima.

O aš, tamsta nevykėlis, išvestas iš proto ir besielgiantis kaip šešiolikos, besimėgauju vėsia vasara bei lietuotų oru.

Rodyk draugams

Sekmadienis.

2014-01-12 parašė Matantis nematomą.

-Jei galėtum save ištrinti iš kitų žmonių gyvenimo,ar ištrintum? Arba,jei galėtum kitus žmonės ištrinti iš savojo,ar ištrintum? Ar ištrintum mane?

Dar prieš gerus du metus mes jau buvome kalbėję apie tai. Tik gal ne taip poetiškai.Tada dar buvo viskas daug papraščiau.Ir tada berods to klausiau aš.

-Jei ne visi tie žmonės,aš nebūčiau tas, kas esu dabar. Jei ne visi tie žmonės,mes dabar nesedėtume šalia vienas kito. Galiausiai,kad ir kas nutinka,tik į gerą.

Jei dabar paklausčiau,ar atsakymas vis dar būtų toks pats?

Ir kas per mintys man kartais užplaukia.

Rodyk draugams

Šeštadienis.

2013-11-30 parašė Matantis nematomą.

Į vandenį.

Kai žvelgiu tau į akis,nebelieka nieko,kas buvo.Sapnai,svajonės,tobulos iliuzijos blyksniai išgaruoja sulyg akimirka pamačius tave.Išgirdus balsą tavąjį. Sulyg akimirka,tau šyptelėjus,nevalingai, bet taip drąsiai.
Laukiu,kada atsivers mano širdis,kaip ta šimtus kartų skaityta knyga,ir galėsiu ištarti PAGALIAU. Pagaliau žinau,kas parašyta kiekvienam puslapy ir nebaisi nežinomybės galimybė.
Suprantu ką tu jauti. Patyriau tą pajutimą ir patsai.
Plynom rankom kasiau sau duobę-juodos žemės tarp mano pirštų.

Nepatyrę,bet manantys,jog žinom viską. Viską, nuo A iki Z. Viską, nuo pradžios iki pačio galo.
Bet tu vis pripažįsti,kad nežinai.

Dusauja rytinis laikraštis gatvėje ganomas vėjo.
Jaučiu,kad bręsta laikas stabteleti,o gal ir visai sustoti.
Tavo vieni kartai, o maniškiai visiškai kiti.

Abejingai skaitai, nes tai nėra kažkas,kas nusvertu.

Rodyk draugams

Penktadienis.

2013-11-01 parašė Matantis nematomą.

“Aš jaučiuosi susimovusi ties viskuo,kuo galėjau.” ir kitam gale ragelio girdi šypseną. Ironišką ar nusivylimo.O tada gilų atsidusimą ir juoką “Patikėjai? gi patikėjai! Tave taip lengva apgauti.” Juokas atrodo toks tikras,kad pasimeti.

Kažkas labai pasikeitė,tik neįsivaizduoju kas.Nežinau,negaliu paklausti,nes vis tiek neatsakys.Neatsakys,nes tikės,kad taip geriau.
O gal iš tiesų geriau nelįsti ten,kur neprašo.

Rodyk draugams

Šeštadienis.

2013-09-14 parašė Matantis nematomą.

Kažkurį laiką tikime,kad galime kažką pakeisti. Tačiau ateina toks momentas,kai pradedame suvokti,kad kaip benorėtume,vis tiek visos pastangos nueis per nieką.
Klausimas: kodėl tai suvokę toliau tęsiame pradėtą beprasmybę?

Nenoras pripažinti tiesos,nenoras atsisakyti kažko,kas buvo svarbu ar tiesiog nenoras susitaikyti su pralaimėjimu.

Nenoras paleisti.

Rodyk draugams

Penktadienis.

2013-08-09 parašė Matantis nematomą.

“Mano charakteris yra tobulai bjaurus. Ypatingai dabar, kai kartais nebelieka jėgų jį suvaldyti. Kartais pratrūkstu. Bet tai būna labai retai ir labai trumpai. (nusijuokia) Tai yra pirmas ir paskutinis kartas, kai iš mano lūpų tu girdi kažką panašaus. Bet tebūnie. Šiandien tai nesvarbu.”

Apkabinu,o ji pirmą kartą per tiek metų nebando man priešintis. “Tik nesutraiškyk manęs prašau.”
Kažkodėl atrodo,kad ji labai laiminga mane matydama. Nors bando vaidint nepatenkinta “Aš gi sakiau,kad nenoriu tavęs šią vasarą matyti, kam atvažiavai. “, o tada įsikniaubia į mane stipriau ir šypteli.

Per tą laiką,kol nesimatėm,ji pasikeitė.Visomis prasmėmis.Atrodo tarsi dalinai grįžo mergaitė,kurią pažinojau anksčiau.Visas tas mielumas,kurį mačiau paskutinį kart mums besimatant,dingo iš jos elgsenos,lyg jo niekad ten ir nebuvo buvę. Grįžo džiugesys, dusinantis ir riečiantis iki žemės ją juokas, kuris pakeitė prieš tai būtą paslaptingą šypseną,bei sarkazmu prasmelktas gerietiškas akiplėšiškumas. Vėl grįžo bandymas atrodyti stipriai “Jeigu šiuo metu tarp mudviejų čia yra boba, tai tikrai ne aš.” Tačiau kartu atsirado ir man dar nematytas atsargumas,kaip kokio išsigandusio žvėrelio.Ir esu įsitikinęs ji taip niekad ir nepripažins,kad/kaip jai buvo sunku.

Kelionė į gimtąjį miestą buvo įdomi.

Rodyk draugams

Nusišypsoti verčiantis dalykas.

2013-06-23 parašė Matantis nematomą.

Buku žvilgsniu žiūri į nuotrauką ir šypsais. Ji tokia graži. Žiūrėdamas girdi jos juoką. Prikimusį balsą,kalbantį apie paikus dalykus. Girdi jos šypsnį.
Bet ji nebesišypso. Ir nebesijuokia. Tu jau seniai negirdėjęs to. Viskas,ką gali-atsukti mintyse į tas akimirkas,žvelgdamas į jos nuotrauką.

O gal tu negirdi,nes ji šypsos,bet tiesiog nebe tau?

Rodyk draugams