BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie mergaitę, kuri nakty matė tai, kas neegzistavo.

“Kai naktimis negali užmigti dėl per didelio kiekio minčių, besisukančių tavo galvoje, reiškia, laikas pradėti rašyti. Bent dalinai, bet tai tikrai padeda. Mano galva tikriausiai sporgtų, jeigu negalėčiau rašyti. Pabandyk ir tu, tuo labiau, kad tau tas neblogai išeina.”
Šituos žodžius aš girdėjau labai seniai, tačiau tik dabar aš supratau, ką ji turėjo omeny, sakydama, kad galva gali sprogti nuo minčių. Šią akimirka maniškė atsidūrė būtent tokioj padėty.

Į ją pradėjo lįsti skaudūs prisiminimai, kurių nenoriu kelti paviršiun. Prisimenu paskutinį mūsų susitikimą. Susitikimą per Valentino dieną, kurio išsireikalavau prisidengdamas gimtadienio išvakarėmis ir išvykimu paryčiais ilgam iš miesto.
Nors mano krūtinė degė iš apmaudo ir to keisto nelaimingai meilei būdingo skausmo, aš atrodžiau pakankamai ramus ir sugebėjau net su šypsena išspausti klausimą:
-Papasakok apie vaikiną, kuris tau patinka.- ji įtariai į mane žvilgtelėjo.

-Kam?

-Man įdomu.

-Tu tikrai nori tai klausyti? Nemanau, kad tau tai bus labai smagu ir nemanau, kad tai ta tema, kuria galėčiau kalbėt.

-Taip. Gimtadienio proga?

-Ha. Na, gerai. Klausk kas domina,tačiau nepažadu, kad atsakysiu.

-Jis gražus?- ji kelias sekundes patylėjo žvelgdama į tolį, o tada prunkštelėjo.

-Mano draugė sakė, kad mano skonis tapo siaubingas ir ji niekad nesitikėjo, kad aš galėčiau įsižiūrėt į tokį vaikiną.-nusijuokė balsu.

-Negražus?

- Pagal mano grožio supratimą, nepavadinčiau jo gražiu. Eilinis, sakyčiau, nors po tokių žodžių nusipelnyčiau draugės  žvilgsnio, kuris lėtai lėtai žudytų už per aukštą ir neobjektyvų įvertinimą. Tačiau nors jis nėra gražus, pagal visuotinį supratimą, jis yra labai žavus ir siaubingai mielas. -jos akys sužibo, o šypsena tapo šilta ir plati. Patylėjus jį tęsė.- Man patinka jo šypsena, kai ties akim atsiranda juoko raukšlelės, jo žvilgsnis, veriantis kiaurai, o kartais žvelgiantis taip šiltai.. jo judesiai, jo kalbėjimo maniera, jo.. (nebeatkursiu kas dar, bet sąrašas buvo tęsiamas su tą pačia šypsena ir švytinčia išraiška.)

-O tu jam patinki?

-Kas čia dabar? Žaisim atvirumo valandėlę?-nusijuokė.
-Nagi, įsijausk, man visad buvo įdomu pamatyti įsimylėjusią niekad nieko nemylinčią būtybę. Tai fenomenas.
-Man irgi tai buvo įdomu. -šyptelėjo- Hmm, ar aš jam patinku? Jeigu nors šiek tiek ir patikau, buvo akimirką, kai suvokiau, kad tai paskutinis kartas, kai laikau jį glėby. Toks keistas jausmas, kai jauti, kad vos paleisi rankas, viskas baigsis. Viskas, ką gali, tai tyliai mėgautis paskutinėm minutėm, nepratardamas nė žodžio, nes tas suvokimas neleidžia tau net atverti burnos. Tai lyg matytum, kaip tavo brangiausias daiktas krenta tau iš rankų ir žinotum, jog nespėsi jo pagaut-jis vis tiek suduš. Toks keistas jausmas, kai supranti, kad praradai jį amžiams, nors šią akimirką dar tebelaikai apkabintą. Prarandi tai ko net neturėjai. -jos šypsena pasidarė liūdna.

-Liūdna?

-O turėtų būti?

-Taip.

-Gal ir turėtų būti. Tačiau ar tu įsivaizduoji mane liūdinčią? O tuo labiau liūdinčią dėl vaikino? Ha. Nedrįsk nė mąstyt apie tokį vaizdą.-ji vėl atsigauna, jos balsas kurio ji taip nemėgsta pasidaro kupinas gyvybės-  Be to aš jaučiuosi nesąžininga jo atžvilgiu. Aš pasiėmiau labai daug iš jo. Tiek daug, kad nė pati negalėjau pagalvot, jog per tokį,palyginus, neilgą laiką tai įmanoma. O mainais nedaviau nieko. Šiaip ar taip, aš tikiuosi, kad mes liksim draugais ir kada nors galėsiu kaip nors kompensuoti tai.

Šypteliu. Suspaudžia krūtinę.
Pavydas.

Pradėjo temti, po šio pokalbio abu paskendom keliom akimirkom tylon, o tada pastebėjau jos dar platesnę šypsena.

-Apie ką galvoji?
-Apie tai, kad senamiestis, apgaubtas vakaro sutemu, yra labai gražus. Beje, aš dažnai mirksiu?- ji atsisuko ir įsistelbejo į mane su šiuo keistu klausimu.
-Ne dažniau, negu retai, o ką?- ji išsišiepė ligi ausų ir prunkštelėjo.
-Turėjau teorija, tačiau vis pamiršdavau ją patikrinti.
-Kokia ta teorija?
-Kad mano akių vokai jautriai reaguoja tik į nuostabius dalykus.- ji vėl išsišiepė ir jos akys sužibo, žvelgdamos į tolį.

Likau nesupratęs tų žodžių, tačiau kažkodėl viduje nuliūdau, kad nesu toks nuostabus, kad teorija suveiktų ir ant manęs.

Šiandien net nežinau dėl kokios priežasties, aš atsuku mūsų paskutinę dieną mintyse daug kartų. Jos žvilgsnį, jos šypseną, jos kumščių smūgius, už mano per ilgą spoksojimą į ją.

Kartais galvoju, kad noriu nustoti jos ilgėtis, tačiau puikiai žinau, jog nenoriu.

Patiko (13)

Rodyk draugams

komentarai (4) | “Apie mergaitę, kuri nakty matė tai, kas neegzistavo.”

  1.   thebestoftheworst rašo:

    Almost hits too close to home, tik galbūt šiek tiek iš kitos perspektyvos.
    Laikykis, brol, nieks nesakė, kad bus lengva :)

  2.   Matantis nematomą. rašo:

    Kai nėr kito kelio, tai ir laikausi. Kas belieka:D

  3.   xoxoi rašo:

    Niekada nesilaikyk įsikibęs praeities, taip pat ir negyvenk ateitim. Prie gero tai nenuveda. Pažiūrėk, kas dabar dedasi aplink tave :)

  4.   Matantis nematomą. rašo:

    Kai nematai,kas dedasi aplinkui,nes mintys juda tik viena kryptim,nieko su savim padaryti negali:)

Rašyk komentarą